SHURMAS KAS BUS TADA (LOPSHINE) LYRICS

 
Skirtingos laiko fazės, dar skirtingesnės frazės.
Čia du skirtingi žmonės, virpa rankos, dreba kojos.
Nes matant nuotrauką aš noriu,
Ir mano norai nekainuoja.
Dienomis svajoju, naktimis sapnuoju.
Apie tai, kaip pasitinkame kartu rytojų.
Gal išprotėjau, sorry,
Bet vienas būti nebenoriu.
Kiek kartoju vizijas matau, žodžius rašau, dėlioju,
Kur bus choru, kur bus solo.
Ir braukydamas dienas ant kalendoriaus,
Aš laukiu išsvajotojo rytojaus,
Nes atsiskirti nieks negali, paliubomu.
Tavo grožis(?) laukia rožių.
Saldžios lūpos, nuogas kūnas, malonumai gaila matosi tiktai pro dūmus.
Ir sunkumas neatstumia, bet, mano naivume, taip vat būna,
Kai pametę galvas didvyriai pražūna,
Viskas daroma jausmais, be šūvių.
Dar šiandien taip tvirta, o rytoj jau ėmė ir sugriuvo,
Vat dėl to aš nesmerkiu žmonių,
Kurie dėl meilės nusižudo.
Kitas kelmas buvo neišlaikė ir palūžo,
Jam tą akimirką gyvenimas sužlugo.
Visko būna, kai aplink tiek verda šūdų.
Aš kalbu ne apie (?).
O švelnumas tavo rankų net ir pyderus užburtų.

Pabustų miegantis,
Pamirštų siekti siekiantis,
Nusiramintų rėkiantis,
Sustotų bėgantis.

Kad bent akimirkai galėtų pastebėt tą mimiką,
Kuri užgožia mano lyriką.
Suspaudžiu saujoj nuotrauką ir lyjant mėgaujuos ramybe,
Nuo mažumų iki didybių kelias ilgas.
Dar dvi dienas atgal taip viskas buvo pilka,
Bet tik pamačius tą stebuklą negalima buvo nusivilti,
Pradejo gimt nauji planai ir naujos mintys.
Galėjau rinktis, ar nutylet, ar parašyt šį tekstą.
Jei kam atrodo, viskas kad del sekso,
Nebeklausykite toliau, išmeskite.

Kelionė per gyvenimą su nesnuspėjamom stotelėm.
Kas bus tada, kai nebeliks jau tų,
Kurie man švietė kelią,
Kurie man rode meilę,
Kodel jie tampa užsidarę,
Kodel staiga taip sudetinga viskas pasidarė..

Kelionė per gyvenimą su nesnuspėjamom stotelėm.
Kas bus tada, kai nebeliks jau tų,
Kurie man švietė kelią,
Kurie man rode meilę,
Kodel jie tampa užsidarę,
Kodel staiga taip sudetinga viskas pasidarė..


Palauk, dar ne viskas, klausyk toliau.

Ramybės likusios minutės,
Siekdamas kažką tikiuos suprasti naujo,
Aš atveriu ir pažvelgiu į tai,
Ką valandą laikiau sugniaužęs saujoj.
Kažkas dejuoja begant kraujui,
Kažkas tą patį filmą atsuka septintą kart iš naujo,
Kažkas jausmingus apšaukia bejausmiais,
O aš tiesiog bandau paklaust šitoj dainoj,
Ar būsi mano džiaugsmas?
Atsakymo aš lauksiu.
Net ir prie neigiamo neverksiu, nesikeiksiu,
Nekaltinsiu, nesmerksiu.
Nekalkit karsto, tikrai nesižudysiu.
Kaip parašiau, taip pat ramiai ištrinsiu.
Aš prisiminsiu šypseną iš nuotraukos,
Ir pats nusišypsosiu, nepriklausomai nuo nuotaikos.
Galvodamas apie tave
Aš pradedu tikėti pasakom.
Laimingos pabaigos galbūt pabus gyvenime.
Po šito gabalo kažkam paliksiu žąsinu,
Kažkas vadins nesamone,
Bet, patikėk, manęs tai nepisa.
vieni, praradę laime, paslepia,
Aš tik dabar ją radęs atkasu.
Jei tik galėčiau prisiglaust prie tos širdies,
Po mėnesių tamsos vėl pamatyti šviesą.
Maldaučiau sustabdyti laiką,
Kodėl nesutikau tokios kaip tu
Tada, kada buvau dar mažas vaikas.
Tu vaistas nuo visų ligų,
Tik parašyk, kelintą, kur, ir jau žinai, aš atskrendu.
Galiu pamiršti miegą,
Galiu pamiršti maistą,
Bet nei akimirkai aš negaliu pamiršt tų spindinčių akių.


Žinai, aš negaliu nuspėti, ar tu klausysi tai rimtai, ar tau tik bus juokas.
O jei tu pasirodysi, ar liksi lochas, gal dievas duos ir bus kaip lengvas šokas.
Prašau, tik neištrink neperklausius, kaip parašiau taip palikau, neperstačiau.
Dabar galiu laisvai sakyti, viskas.
Jei kam įdomu, dar suspėsiu pasakyti, kad dainą skiriu aš tai, kurios visai nepažįstu.